Klausimai ir atsakymai

   Jiems nereikėjo jokios prižasties. Jie atėjo tik todėl, kad jis buvo Lenkijos žydas. Įsiveržę į jo namus, naciai suėmė jį ir jo šeimą. Netrukus juos kaip galvijus suvarė į vagonus ir išgabeno į mirties stovyklą šalia Lvovo. Jis patyrė tai, ko neregėjo net baisiausiuose košmaruose, artimieji buvo sušaudyti tiesiog jo akyse, o jo mirusio sūnaus drabužius atidavė kitam vaikui. Kaip jis galėjo jaustis?
   Vieną dieną, žvelgdamas į jį supantį siaubą, jis suprato: jei čia pasiliks dar vieną dieną, neišvengiamai žus. Ir priėmė sprendima bėgti - bėgti tuojau pat! Jis nežinojo, kaip tai padaryti, tik žinojo, jog privalo padaryti. Jau kelias savaites jis klausinėjo kitų belaisvių: "Kaip galima pabėgti iš šios klaikios vietos?" Atsakymas visada būdavo toks pats: "Nebūk naivus. Iš čia neįmanoma pabėgti!
Taip klausinėdamas, tu tik draskai sau širdį. Geriau toliau plušėk ir melskis, kad liktum gyvas." Tačiau jis su tuo negalėjo susitaikyti - Jis su tuo nesusitaikė! Jį apsėdo mintis apie pabėgimą, tad nors atsakymai buvo beprasmiai, jis vis klausinėjo ir klausinėjo: "Kaip aš tai galiu padaryti? Būdas turi būti. Kaip man iš čia ištrūkti gyvam ir sveikam... šiandien?"
   Prašyk ir tau bus duota. Ir štai tą dieną jis gavo atsakymą. Galbūt tai lėmė jo klausinėjimo atkaklumas, o gal įsitikinimas, jog "atėjo laikas". Šiaip ar taip, jame nubudo milžiniška žmogiškojo proto ir dvasios jėga. Atsakymas atkeliavo iš netikėto šaltinio. Tai buvo yrančių lavonų tvaikas. Šalia tos vietos, kur jis dirbo, stovėjo sunkvežimis, pilnas dujų kameroje nunuodytų vyrų, moterų ir vaikų kūnų. Iš jų buvo atimta viskas: auksiniai dantys, bet kokios brangenybės, netgi drabužiai. Bet jis savęs neklausinėjo: "Kaip naciai gali būti tokie niekingi, tokie nežmoniški? Kaip Dievas gali leisti tokius baisumus? Kodėl Jis su menimi šitaip pasielgė?" Ne, Stanislavas Lecas (Stanisław Jerzy Lec) paklausė" "Kaip aš galėčiau pasinaudoti, kad pabėgčiau?" Ir staiga jam toptelėjo atsakymas.
   Artėjant vakarui ir darbo brigadai grįžtant į barakus, jis nėrė po sunkvežimiu ir ten sustingo. Vėliau, pašėlusiai plakančia širdimi, nusivilko drabužius ir įsitikines, jog niekas nemato, visiškai nuogas įsirausė į numirėlių krūvą. Jis apsimetė mirusiu ir nekrustelėjo net tada, kai ant jo buvo verčiami vis daugiau lavonų ir jis vos neužduso.
   Tvyrant pūvančių kūnų dvokui, jis kantriai laukė tikėdamasis, kad tame pragare niekas nepastebės gyvos butybės ir kas sunkvežimis ankščiau ar vėliau ims važiuoti. Pagaliau jis išgirdo, kaip suburzgė variklis, ir sunkvežimis drebėdamas pajudėjo pirmyn. Leco viltis sustiprėjo. Gulėdamas tarp lavonų, jis galiausiai pajuto, kad sunkvežimis sustojo ir atsikratė mirties krovinio - tuzinų negyvėliu ir vieno apsimetusiu mirusiu. Jie visi buvo suversti į milžinišką duobę,iškastą už koncentracijos stovyklos ribų. Lecas nejudėdamas išgulėjo iki tamsos, o tada, kai viskas nuščiuvo, išširopštė iš negyvėlių duobės ir visiškai nuogas pasileido į laisvę. Tą naktį jis šitaip nubėgo dvidešimt penkias mylias.
   Kuo Stinislavas Lecas skyrėsi nuo nesuskaičiuojamos daugybės kitų belaisvių? Be daugelio kitų veiksnių, vienas esminis skirtumas buvo tas, kad jis vis uždavinėjo kitokį klausimą. Jis klausinėjo atkakliai, jis klausinėjo tikėdamasis sulaukti atsakymo ir galop jo smegenyspasiūlė išeitį, jam išgelbėjusią gyvybę. Klausimai, kuriuos jis tą dieną sau uždavinėjo, virto žaibiškais sprendimais, paskatinusiais lemtingiems veiksmams. Tačiau tam, kad sulauktų atsakymo, priimtų sprendimus ir pradėtų veikti, jis privalėjo sau duoti tinkamus klausimus.